Atila

Giuseppe Verdi
ATTILA  (Atila)
2 dalių opera

PREMJERA 2011 m. lakričio 25 d.
Trukmė 2.10 val.

Temistocle Solera ir Francesco Maria Piave libretas pagal Friedrich Ludwig Zacharias Werner romaną „Atila, Hunų vadas“
Opera atliekama originalo kalba su lietuviškais subtitrais

Muzikinis vadovas ir dirigentas – ERKI PEHK
Dirigentas – VIRGILIJUS VISOCKIS
Režisierius – ÜLLAR SAAREMäE
Dailininkas – MADIS NURMS
Choreografas – OLEG TITOV
Šviesos dailininkas – MARGUS VAIGUR
Chormeisteriai Ramūnas Tilvikas, Rasa Vaitkevičiūtė

Operos libreto pagrindu paimta romantinė Friedrich Ludwig Zacharias Werner tragedija „Atila, hunų karalius“, kurioje pagrindiniais veikėjais tampa ne tik patrauklios istorinės asmenybės, bet ištisos tautos. Kaip ir pirmoji sezono premjera „Liučija di Lamermur“, taip ir ši opera bus atliekama originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Beje, šis G.Verdi kūrinys Lietuvoje iki šiol niekada nebuvo statytas.

Šis G.Verdi operos „Atila“ pastatymas – bendras Kauno valstybinio muzikinio teatro kūrybinis darbas su Estijos nekomercine organizacija PromFest ir Pernu miesto teatru „Endla“. Operos pastatymas tarptautinėmis pastangomis yra dalis žinomo tarptautinio operos festivalio „PromFest“, kuris apjungia „Klaudia Taev“ jaunųjų operos dainininkų konkursą ir operos pastatymą.

2011 m. pasirinktą G.Verdi operą „Atila“ interpretavo estų menininkai: dirigentas Erki Pehk, kuris yra ir šio festivalio meno vadovas, režisierius Üllar Saaremäe, jaunas, itin moderniais operų scenovaizdžiais išsiskiriantis dailininkas Madis Nurms, choreografas Oleg Titov, šviesos dailininkas Margus Vaigur.
Festivalio operos spektaklyje  dainavo žymūs operos atlikėjai iš įvairių šalių. Kauno muzikinį teatrą spektaklyje atstovavo teatro choro dainininkai (chorm. Ramūnas Tilvikas), orkestro muzikantai, dirigentas Virgilijus Visockis, kuris dirigavo ir vieną spektaklį Pernu festivalyje. Nedidelę tenorinę Uldino partiją operoje atliko teatro choro dainininkas Evaldas Kondrackis. Pagrindinę moters (Odabela) partiją dainavo nuostabusis Lietuvos sopranas Sandra Janušaitė.
Festivaliuose parodyta opera dabar perkeliama į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną, kuriai buvo derinta iš karto.

Įspūdingą Atilos vaidmenį naujai kuria teatro solistas bosas Tadas Girininkas. Dainininkas teatre dirba nuo 2009 m., sukūrė keletą vaidmenų operose (Eskamiljas „Karmen“ ir t.t), miuzikluose, tačiau ištikimieji teatro žiūrovai jį geriausiai įsiminė šio sezono premjerinėje „Liučijoje di Lamermur“ kur jis dainavo Liučijos globėjo Raimondo partiją.

Apie G.Verdo operą ATILA
Kauno diena SANTAKA
2012 vasario 29 d.

Pankų išdaigos Kauno muzikiniame teatre:
Galbūt, jei lietuviikos operos pasaulyje įsitvirtintų daugiau tokių išradingų pankų, jie padėtų šiam menui atgauti savo pozicijas?
Monika Jašinskaitė
Prieš trejetą metų estų hard-koro grupės „Streptococcus Pyogenes” vokalistas Ūllaras Saaremae tautie¬čiams padovanojo Estijos pankų dainų šventę. Tada apie 1700 pankų choras žaliame slėnyje traukė estiškas „atmatų” dainas ir, žinoma, savo himną „Anarchy in the UK”. Praėjusiais metais šiam veikėjui buvo pasiūlyta režisuoti Giuseppe Verdi operą „Atila”, kuri po kelių premjerų Estijos festivaliuose lapkritį buvo įtraukta į Kauno valstybinio muzikinio teatro repertua¬rą. Taip, taip, teisingai supratote – pankus įleido į ištaigingą Kauno muzikinio sceną!
Operos libretas sukurtas re¬miantis Friedricho Ludwigo Zacharias Wernerio romanu „Atila, hunų vadas”. Pasakojama istorija, kaip nenugalimasis Atila (Anatolijus Sivko) keliavo užkariauti Romos, tačiau užėmęs Akvilėjos miestą buvo sustabdytas. Atilai pasipriešino keršto už nužudytą tėvą, Akvilėjos valdovą, siekusi Odabela (Sandra Janušaitė), romėnų vadas Ecio (Dainius Stumbras), Odabelos mylimasis, romėnų karys Forestas (Erikas Fentonas), popiežius Leonas I (Ričardas Karalevičius) ir hunų vado vergas Uldino (Evaldas Kondrackis).
Odabela Atilos nelaisvėje nesi-taiko su taisyklėmis, demonstruoja italų moterų drąsą ir pareikalauja užgrobėjo grąžinti jai kardą. Sužavėtas Atila jai įteikia savąjį, o ši prisiekia juo atkeršyti už tėvo mirtį. Vėliau kovingos moters planus įvykdyti priesaiką beveik sugriau¬na vyrų frontas: Ecio, Forestas ir Uldino Atilai paruošia užnuodytą taurę. Italų herojė išduoda Atilai, kad jo taurėje’- nuodai. Demonstruodamas dėkingumą ir pasitikėjimą, hunų vadas ją paima į žmonas ir vestuvių naktį žūva nuo savo nuotakos rankos.
Žvelgiant iš XXI a. perspektyvos, „Atilos” siužete susipina XIX a. Italijos revoliucinės idėjos ir pasipriešinimo tradicijai, konformizmui ir totalitarizmui filosofija, būdinga pankų judėjimui. Spėju, kad vienas iš estų režisieriaus sumanymų buvo pasipriešinti ap¬kerpėjusioms operos tradicijoms, kai kostiumai, scenografija ir specialūs efektai dažniausiai „suvalgo” didžiąją dalį pastatymui skirto biudžeto. Maža to,, jie dažnai perkuriami imituojant ankstesnius operos pastatymus, todėl lieka visiškai neįdomūs, taip pat ne¬prisideda prie spektaklio idėjos išryškinimo ir neveikia šiuolaikinio žmogaus.
Šio pastatymo kūrėjai ėmėsi eksperimento. Scenografiją ir kostiumus jie kūrė pankiškai: išradingumas – maksimum, priemonių kaina – minimum. Jaunas scenografas ir kostiumų dailininkas Madis Nurmsas juodoje teatro scenoje tarsi pinkles pakabino tris apskurusius kūgio formos tinklus. Kiekvienas jų pritvirtintas prie trijų lankų, tad galėjo keisti savo formą, taip pranešdamas veiksmo erdvės pasikeitimą. Tinklus apšviečiant šiltų arba šaltų spalvų prožektoriais, kuriamos skirtingos nuotaikos. Centre pastatyta pakyla didingiesiems, į kurią veda tuo pačiu tinklu-pinklėmis užkloti laiptai. Abstraktus, neperkrautas scenovaizdis skatina vaizduotę, o scenoje lieka daug erdvės, kurią choreografinėms kompozicijoms puikiai išnaudojo choreografas Olegas Titovas.
Visgi, kai scenoje matome tik kelis atlikėjus, joje ima dominuoti nuogos realybės atmosfera, vaizduotei pradeda trūkti stipresnio impulso. Peržiūrėjusi pernai Estijoje vykusiame „Promfest” festivalyje užfiksuotas šio spektaklio akimirkas, pastebėjau, kad paslaptingumo efektui sukurti per pirmuosius atlikimus buvo naudojamas rūkas ir šoninis apšvietimas. Labai gaila, kad Kaune to atsisakyta – nyksta kai kurių scenų paveikumas, silpsta spektaklio visuma.
Kuriant atlikėjų išvaizdą, panaudotas pankiškos mados principas – šokiruoti fantastiniais kostiumais. Iš sintetinių medžia¬gų pasiūti, sulydyti, rūgštimi išėsdinti ir dažais išpurkšti personažų apdarai nė truputėlio nepriminė lietuviškai operos scenai įprastų pūstų suknelių ar iškrakmolintų marškinių.
Operos veikėjai atrodė lyg nužengę iš animacinių ar fantastinių kino filmų – Odabela pirmame veiksme įsprausta į aptemptą kapų plėšikės Laros Kroft tipo kostiumą; romėnas Ecio priminė Betmeną, jo stambią apykaklę puošė ragai, o apsiaustas baigėsi lyg skorpiono uodega; popiežiaus Leono I sutana sukurta iš gausybės įvairių atspalvių pirštinių, o jos viršutinė dalis išdabinta gausybe balionėlių!
Kostiumų autorius pasinaudojo visuomenėje paplitusiais įvaizdžiais, tačiau juos sujungė savaip, originaliai pritaikydamas konkrečiai situacijai. Netikėtos išvaizdos personažai įsimena ir veikia vaizduotę net nutilus paskutiniams operos akordams.
Tiesa, lazda turi du galus. Stebint spektaklį ramybės nedavė mintis, jog šie originalūs kostiumai šokiruoja ir pačius solistus: regis, S.Jančaitė, apsirengusi šiuo drabužiu, jaučiasi suvaržyta, o D.Stumbras dar nespėjo pajausti, kaip veikia jo bauginanti išvaizda ir, svarbiausia, Atilai grasinanti skorpiono uodega.
Tikriausiai sudėtinga pankuoti seniausioje profesionalaus lietuvių teatro scenoje, tačiau nė kiek ne lengviau tai buvo ir aštuntojo dešimtmečio Londone, kai tarp konservatyvių miestiečių pasiro¬dė pirmieji skiauterėti vaikinai suplėšytais džinsais ir plaukus nusiskutusios merginos. Kaip jie turėjo jaustis? Maištui reikia drąsos, tik tada jis pavyksta!
O man labai norėtųsi, kad šis maištas prieš nepajudinamas operos tradicijas pavyktų. Operai būtina keistis, tačiau neverta stengtis atkartoti kasdienybę ar istorinę tikrovę – tai puikiai daro kinas, kurį galime žiūrėti net neišėję iš namų. Vis dėlto, pasinaudojus kitomis kine išbandytomis meninėmis priemonėmis, scenoje galima kurti fantastines iliuzijas, kurios su muzika gerokai stipriau veikia žiūrovo vaizduotę. Galbūt, jei lietuviškos operos pasaulyje įsitvirtintų daugiau tokių išradingų pankų, jie nepažeistų kertinio jos privalumo – geros muzikos ir padėtų šiam menui atgauti savo pozicijas?
Pabaigai lieka pridurti, kad būtų smagu, jei visa šio spektaklio komanda: nuo dirigento iki apšvietėjų – veiktų kaip įspūdingas „Atilos” vyrų choras. Hunų karius vaizduojantys vyrai apvilkti juodais robotų kostiumais. Scenoje jie kiek sukumpę – lyg nusižeminę, lyg pasiruošę pulti it katės – nuolat siūbuojantys, neatitrūks-tantys vienas nuo kito. Tokia armija atrodo kaip gliti, liulanti masė – mums šlykšti, nevaldoma įr šiurpi. Šie choristai visi lyg vienas puikiai atlieka savo funkciją ir žiū¬rovams dovanoja dar vieną pojūčių puokštę. Ar ne to einame į teatrą?